žlibkė

מlìbkė (hibr.) sf. (2) Vrn žr. žlibė 3: Apsiubagijęs begyvenąs: žlibkę apsidegęs sėda kunigas trobo[je] Ggr. Pri žlibkẽlės verpiau verpiau, taip plonai suverpiau Grd.